Ir aš taip manau, - prabilo Vainorus, ir jo balsas man atrodė kažkokis žemas, pasikeitęs, - kad jis yra visur: jis yra šitame medy, šitos vejelės žolėje, kur sėdime, šitame ore, šitame vėjely, kuris dabar mums kušta ausysna. Visur jis yra... O kaip žmogus elgiasi, ką jis veikia, jam visai nei daboj. Blogai, gerai - jam vis tiek.