Lietuvius jungė ir telkė kalba, tikėjimas, papročiai ir valstybė. Lietuviai 12-14 a. išlaikė savo tikėjimą, nepriėmė krikščionybės. Tokia jų laikysena lėmė lietuvių visuomenės uždarumą, stiprino sieną, skyrusią nuo krikščioniškosios civilizacijos. Pagonybė padėjo ilgai išlaikyti ir išsaugoti etnokultūrinį savitumą, tačiau 14 a. antroje pusėje ji jau neleido modernizuoti visuomenės ir valstybės, perimti kitų kraštų patyrimą. Todėl, Lietuvos krikštas buvo svarbiausias LDK kultūrinis lūžis viduramžių .
Lietuvos krikštas buvo painus ir sudėtingas. Lietuvos karalius Mindaugas, apsikrikštijęs 1251 metais, nurodė kelią į Vakarų kultūrą ir į lotyniškąją krikščionybę. Tačiau pačios Lietuvos krikštas pradėtas tik 1387 metais. Krikštas buvo efektyviausias būdas sumažinti Ordino grėsmę. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Buvo galimybė priimti krikštą iš 3 valstybių–ordino, Maskvos, Lenkijos.
Tikyba
