Komunikacijos procese žinojimas (veiksmas, kad sužinotų) saistomas klastingai slepiamų įtikinėjimo veiksmų (Greimas 1996, 36–37). Žinojimas nėra paprastas apsikeitimas informacija, bet ir įtikinėjimas, interpretacija. Moksliniame kvalifikaciniame išbandyme svarbus vaidmuo tenka diskurso retorinei sandarai ir subjekto, „nelaimėlio tyrinėtojo“, individualaus ir kolektyvinio tuo pat metu, tikinčio ir abejojančio savo atradimų reikšme, retoriniams gebėjimams, „gudravimams“, „proto vingrybėms“. Retoriniu požiūriu mokslinis diskursas – „savita įtikinėjimo veiksmo rūšis“, o „tikras ir patikimas žinojimas galiausiai priklauso nuo pasitikėjimo“ (Greimas 2000a, 22, 30). Retorinio požiūrio nepakankamumas ir neapibrėžtumas atsiskleidžia samprotavimuose apie dviejų racionalumo tipų, žinojimo ir tikėjimo, modalumų sąveiką, kurią aiškindamas
Greimas pasitelkia lotyniškuosius šaltinius – dvejopą žodžio credere prasmę, apimančią religinį ir pasaulietinį reikšmių laukus. Griežtą žinojimo ir tikėjimo, loginio ir vaizdinio mąstymo opoziciją esmiškai transformuoja šventumo kategorija, nes mitologija, visų pirma, yra kolektyvinis mąstymas apie sakralumą.
-