rankiai (archeologijoje), senovės žmonių pagaminti daiktai, rodantys žmonijos evoliuciją; viena svarbiausių archeologinių radinių grupių. Τiriami archeologiniais (tipologiniu, stratigrafiniu, geografiniu, eksperimentinės archeologijos) ir mokslinės analizės (fiziniu, cheminiu, trasologiniu, metalografiniu ir kitais) metodais. C. J. Thomsenas (19 a. pirma pusė) pagal darbo įrankių tipologinę analizę žmonijos istoriją suskirstė į akmens, bronzos ir geležies amžius.
Ankstyviausi darbo įrankiai – prieš 2,5 mln. m. hominidų naudoti kumščio dydžio apskaldyti (viename šone) akmenys; rasta Olduvai tarpeklyje, Tanzanijoje. Žmonės pirmuosius darbo įrankius gaminosi iš gamtoje rastos vientisos medžiagos – akmens, kaulo ir rago, medžio, kriauklių, odos ir kitos. Senajame akmens amžiuje iš pradžių akmens skaldymu (skeltė, skaldytinis) ir paviršiaus apdaila (retušavimas, gludinimas) tobulinta dirbinio forma (gremžtukas, grandukas, rėžtukas ir kita), vėliau daryti kompoziciniai darbo įrankiai – raginis žeberklas su titnaginiais ašmenėliais, ietis, strėlė, kirvis su kotu ir kiti. Akmens amžiaus pabaigoje–bronzos amžiaus pradžioje iš pasisavinančio gamtos turtus ūkio (maisto rinkimas, medžioklė, žvejyba) pereinant prie gamybinio ūkio (žemdirbystė, gyvulininkystė) ir išaugus darbo įrankių paklausai pradėta perdirbti gamtines medžiagas – degti molį, lieti metalus, gaminti stiklą ir kita, sukuriant gamtoje neegzistuojančias formas; darbo įrankiai tapo įvairesni, jų daugėjo. Ankstyviausi terakotiniai darbo įrankiai (verpstukai, įvairios formelės ir kita) žinomi iš vėlyvojo paleolito (apie 24 000 pr. Kr.) gyvenviečių Čekijoje (Dolní Věstonicėje, Pavlove, Předmostyje), metaliniai darbo įrankiai (apie 7000 pr. Kr.) iš natūralaus gamtoje aptikto vario rasti Turkijoje (Çatal Hüyüke) ir Irane (Ali Koše). Kompoziciniai darbo įrankiai iš spalvotųjų metalų pradėti naudoti 4000–3000 pr. Kr. Mesopotamijoje. Pirmieji geležiniai darbo įrankiai plito apie 1000 pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose.