Tiktai Alenytės gyvenimas buvo labai vargus,ji vis dirbo: ir grindis plovė, ir vandenį iš tolimo šulinio nešė, o gero žodelio niekuomet negirdėjo, vienas nuoskaudas kentė. Užtat Onytė, būdavo, nė pirštelio nepajudina,— tik miega sau dienų dienas duknose ir skaniai valgo, o motina jos džiaugias ir atsidžiaugti negali.