Antra vertus, prie lietuvių akultūracijos prisidėjo ir tai, kad nuo 1733 m. lietuvių valstiečius pradėta irgi rekrūtuoti į Prūsijos kariuomenę, o nuo 1736 m. įgyvendinant visuotinio pradinio švietimo nuostatus, Prūsų Lietuvoje buvo smarkiai išplėstas kaimo mokyklų skaičius. Kaimo mokyklos didino raštingumą, tačiau XVIII a. pabaigoje Prūsijoje suvalstybinus švietimą, mokyklos, kaip ir tarnyba Prūsijos kariuomenėje, formavo lietuvių požiūrį į Prūsiją kaip į savą valstybę, ugdė jų ištikimybę monarchijai, paklusnumą, discipliną. Tuo būdu vokiečių kultūros elementai, kažkada Prūsijos lietuviams buvę visiškai svetimi, per XVIII a. ir per XIX a. pirmąją pusę jiems tapo suvokiami ir artimi. Šitų elementų perėmimas tada buvo visiškai natūralus procesas, kurio bent jau iki XIX a. valdžia specialiai neprovokavo. Atvirkščiai, ir toliau buvo rūpinamasi lietuvių kalbą galinčių gerai vartoti mokytojų ir kunigų rengimu. Antai 1718 m. prie Karaliaučiaus universiteto buvo įsteigtas ir po penkerių metų pradėjo veikti Lietuvių kalbos seminaras, kuriame lietuvių kalbos buvo mokomi būsimieji lietuvių parapijų kunigai ir mokytojai (šį seminarą lankė ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, norėję dirbti lietuviškose parapijose, kadangi jiems irgi buvo privalu išmokti lietuvių kalbą). Be to, 1844 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV įsteigė 18 metinių stipendijų lietuvių kilmės jaunuoliams, norintiems mokytis Tilžės gimnazijoje. Tačiau agrariniame krašte vaikų ateitis buvo tradiciškai siejama su žemės ūkiu, jie būdavo anksti įtraukiami į kasdienius ūkio darbus, todėl mokslo siekimas šeimose dažniausiai neskatintas.